Mūsų sūnui 4 m. 9 mėn. Nuo gimimo pastebėjome šiek tiek vėluojančią raidą, kreipėmės į neurologę, vėliau į kitus specialistus. Diagnozė buvo nustatyta 2019 m. liepą – lengvas autizmas ir sunkus raidos atsilikimas. Nustatytas vidutinis neįgalumas ir dideli specialieji poreikiai. Gavę diagnozę, ieškojome pagalbos, lankėmės pas įvairius specialistus. 2020 m. liepos mėnesį susipažinome su ISADD Lietuva ir nuo tada su jais pradėjome bendrauti. Sūnus greitai susidraugavo su specialistėmis ir dabar jų klauso labiau nei savo tėvų:) Noriu pasidžiaugti mūsų pasiekimais per šį gana trumpą laiką. Pirmieji mūsų norai buvo, kad sūnus išmoktų palaukti, apsirengti, pasiprašyti, ko nori (komunikuoti), ramiai priimti neigiamą atsakymą. Sakyčiau, visa tai jau beveik esame pasiekę. Darželio auklėtoja džiaugiasi, kad klasėje apsirengia vienas pirmųjų. Komunikuojame paveikslėlių pagalba. Pasirinkdamas norimus daiktus puikiai dėlioja sakinį “Aš noriu ……”, daiktus atsineša pats. Išmoko palankiau reaguoti į neigiamą atsakymą.
2020 m. lapkričio mėn. gimus trečiam vaikeliui, sūnaus elgesys stipriai pasikeitė į blogąją pusę: nustojo bendrauti su šeima, ėmė blogai jaustis namuose, prarado tualeto įgūdžius, darė visur, kur papuola arba tyčia į savo, brolio, tėvų lovas, nuolat rėkė, pyko, mušė brolį dvynį ir pan. Programos vadovė Gintė ir terapeutė Monika operatyviai reagavo į mūsų skundus ir pagalbos prašymus. Išsprendėme tualeto ir bendravimo problemas, vaikas vėl “grįžo” į šeimą! Mokymas tinkamai atkreipti dėmesį, paprašyti pagalbos, žaidimas “Tavo/mano eilės” principu ar brolio įtraukimas į bendrus žaidimus labai padėjo bendraujant ne tik su broliu, bet ir su aplinkiniais. Viso to dėka, stipriai pagerėjo atmosfera namuose. Vaikui išmokus reikšti savo norus ir gebant geriau komunikuoti, nebeliko pykčio priepuolių ir isterijų. Apie akademinius dalykus net nesigirsiu 🙂
Programos vadovė Gintė pasakoja:
Susipažinome prieš 8 mėnesius. Berniukas draugiškas, bendraujantis, tačiau, mums susipažinus, nekalbėjo, tardavo tik pavienius netikslingus garsus ir neturėjo “įrankių” komunikacijai. Namuose norus išreikšdavo vesdamas mamą už rankos, parodyti, ko nori, o būdamas lauke, dažnai tiesiog bėgdavo, kur norėdavo, nelaukdamas ir neklausydamas mamos. Negavęs norimo daikto ar sulaukęs neigiamo atsakymo, savo nusivylimą parodydavo rėkimu, daiktų mėtymu, brolio mušimu. Šiandien, norėdamas žaisti, jis pats atneša savo norimo žaidimo kompiką (paveikslėlį). Mamai – dėlionės paveikslėlį, kviesdamas ją dėlioti kartu, tėčiui – paspirtuko, norėdamas pasivažinėti. Nepasisekus kažką atlikti, prašosi šeimos narių pagalbos, tinkamai atkreipia dėmesį į save. Nenorą moka išreikšti tinkamu būdu. Nebemuša, bet apkabina brolį, kviečiasi žaisti. Komunikacijai naudodamas simbolius, berniukas kitiems suprantamu būdu gali išreikšti savo norus, poreikius, pasiprašyti pagalbos. Kalboje atsirado tikslingi garsai, žodžių fragmentai, trumpi žodeliai. Kai kuriose akademinių įgūdžių ugdymo užduotyse, berniukas jau lenkia savo bendraamžius. Kaip sako mama, – „daug mažų dalykų, iš kurių susideda visas didelis pokytis“.